Į darželius sugrįžta bijūnai

Informacijos apie bijūnų auginimą yra begalė. Kai kada ji būna naudinga, o kai kada ir šypseną kelia. Vartydama senus užrašus, atradau mokslų dr. Angelės Baliūnienės straipsnį, supažindinantį su šių puikių gėlių sodinimu, dauginimu ir priežiūra. Dr. Angelė Baliūnienė  vadovavo  Lauko Gėlininkystės bandymų stočiai, buvo Lietuvos gėlininkų sąjungos pirmininkė. Jos ilgamete patirtis ir sukauptos žinios tikrai turėtų padėti daugeliui  bijūnų mylėtojų.

 

Į darželius su­grįž­ta bijūnai

 

Dr. An­ge­lė BALIŪNIENĖ
Zi­ta DUBIETIENĖ
LAUKO GĖLININKYSTĖS BANDYMŲ STOTIS

Bi­jū­nai – kai­mo so­dy­bų puoš­me­na, dai­no­se ap­dai­nuo­ti, mer­ge­lių au­gin­ti dar­že­liuo­se, bet šiuo me­tu ne­pel­ny­tai pri­mirš­ti. Di­des­nės jų ko­lek­ci­jos su­kaup­tos Kau­no Vytau­to Didžio­jo uni­ver­si­te­to ir Vil­niaus uni­ver­si­te­to bo­ta­ni­kos so­duo­se.

 

Bu­vu­sį bi­jū­nų po­pu­lia­ru­mą pa­tvir­ti­na vien jų var­dų, nu­ro­dy­tų „Lie­tu­viš­ka­me bo­ta­ni­kos žo­dy­ne“ (1938 m.) gau­sa: bi­jū­nas, be­liu­nas, bi­liu­nas, pa­na­ri­ja, pi­na­vė, pi­na­vė­ja, pi­na­ri­ja. Bi­jū­nus Lie­tu­vo­je iš­aukš­ti­no gė­li­nin­kė ir se­lek­ci­nin­kė Ona Skei­vie­nė, iš­ve­du­si veis­les Prof. Gry­baus­kas, Gar­bė Mo­ti­nai, Vir­gi­li­jus, ku­rios da­bar au­ga dau­ge­lio vals­ty­bių bo­ta­ni­kos so­dų bi­jū­nų ko­lek­ci­jo­se. Ei­da­mi į Eu­ro­pą, pri­va­lo­me iš­sau­go­ti ir to­bu­lin­ti sa­vi­tą kraš­to vei­dą, o gė­lės – vie­nas iš bū­dų tai pa­da­ry­ti.

         

‘Virgilijus’                                                                              ‘Garbė motinai’

Bi­jū­nai – il­ga­amžiai au­ga­lai, prie­mo­lio ir pa­ge­rin­to­se mo­lio dir­vo­se ne­per­so­din­ti ga­li aug­ti 50 ir dau­giau me­tų. So­dy­bo­se ga­li bū­ti so­di­na­mos pa­vie­nės bi­jū­nų gru­pės, pa­lie­kant ne­ma­žus tar­pus tarp au­ga­lų, kad bū­tų pa­to­gu šie­nau­ti ve­ją. Jie ga­li aug­ti ke­liu­kų ar ta­ke­lių pa­kraš­čiuo­se pa­kai­to­mis so­di­nant ir ki­tas dau­gia­me­tes gė­les, pvz. vilk­dal­gius, pui­kų­jį ši­lo­ką, vie­na­die­nes, sna­pu­čius, hei­che­ras, rykš­te­nes ar sau­lai­nes.

 

Žy­di bi­jū­nai bir­že­lio mė­ne­sį. Žy­dė­ji­mo gau­sa, žied­ko­čių tvir­tu­mas, la­pi­jos žvil­ge­sys by­lo­ja, ar tei­sin­gai jie au­gi­na­mi.

 

Pras­tai bi­jū­nai žy­di, kai:

• per gi­liai pa­so­din­ti;
• grei­tai nu­sto­ja žy­dė­ti pa­vė­sy­je, nors pa­ken­čia pa­vė­sį 2-3 val. per die­ną;
• blo­gai dre­nuo­ta dir­va ir au­ga­lai užmirks­ta (ga­li įsi­mes­ti ir pu­vi­niai);
• pa­kąs­ti vė­ly­vų­jų pa­va­sa­rio šal­nų;
• au­ga skur­džio­je dir­vo­je be ele­men­ta­rios prie­žiū­ros;
• žied­pum­pu­rių (birželio mėn.) ir siur­bia­mų­jų šak­nų (rug­sė­jo mėn.) au­gi­mo me­tu bū­na saus­ros;
• 15 ir dau­giau me­tų au­ga ne­per­so­din­ti, ypač jei veis­lė le­pes­nė ar­ba pa­so­din­ti leng­vo­je že­mė­je;
• be ato­dai­ros išski­na­mi žie­dai su la­pais, per anks­ti nu­pjau­na­mi la­pai.

      

Že­mės pa­ruo­ši­mas

 

Tam, kad bi­jū­nai veš­liai aug­tų dau­ge­lį me­tų, su­si­for­muo­tų stip­rus šak­ny­nas, rei­kia tin­ka­mai juos pa­so­din­ti. Kiek­vie­nam ke­rui ka­sa­ma at­ski­ra 50-70 cm gy­lio ir 40-60 cm plo­čio duo­bė. Duo­bės gy­lis są­ly­giš­kai pa­da­li­ja­mas į 3 da­lis. Sun­kio­se dir­vo­se dre­na­žui į dug­ną pi­la­mas maž­daug 10 cm sto­rio žvy­ro, skal­dos ar ke­ra­mi­kos šu­kių sluoks­nis. Jei­gu že­mė leng­va ir pra­lai­di van­de­niui, į duo­bės dug­ną kre­čia­mas mo­lio pa­ma­tas. Vi­du­ri­nis sluoks­nis tu­ri bū­ti pats sto­riau­sias (30-50 cm) ir der­lin­giau­sias. To­dėl čia su­pi­la­mas spe­cia­liai pa­ruoš­tas kom­pos­tas ar­ba pa­ge­rin­tas vir­šu­ti­nis dir­vo­že­mio sluoks­nis: į jį įmaišoma kom­pos­to, per­pu­vu­sio mėš­lo, leng­vo­je že­mė­je – ir mo­lio, lė­tai vei­kian­čių kom­plek­si­nių ar mi­ne­ra­li­nių trą­šų (2-3 kg/m3), pe­le­nų.

 

Viršuti­nis 20-30 cm dir­vo­že­mio sluoks­nis ne­tu­ri bū­ti la­bai der­lin­gas, kad į sod­me­nis ne­įsi­mes­tų pu­vi­niai, ta­čiau į jį ga­li­ma įmai­šy­ti pe­le­nų, kiau­ši­nio lukš­tų, kau­la­mil­čių. Prieš so­di­ni­mą že­mė ge­rai pa­lie­ja­ma.

 

Ka­da per­so­din­ti ir so­din­ti bi­jū­nus

 

Tin­ka­miau­sias lai­kas – nuo rug­pjū­čio vi­du­rio iki rug­sė­jo vi­du­rio. Tuo me­tu ant­že­mi­nė da­lis jau nu­sto­ju­si aug­ti, nau­ji au­gi­mo pum­pu­rai vi­siš­kai su­si­for­ma­vę, o smul­kio­sios šak­ne­lės aug­ti dar ne­pra­dė­ju­sios. Šis ra­my­bės pe­ri­odas ne­il­gas –1-1,5 mė­ne­sio. Ga­li­ma so­din­ti ir vė­liau, ta­čiau au­ga­lai pir­mai­siais me­tais augs smar­kiau, ne­žy­dės, ypač po šal­tos žie­mos. Pa­va­sa­rį so­din­ti ge­riau­sia tik ba­lan­džio mė­ne­sį. Su­la­po­ję bi­jū­nai sun­kiai ištve­ria per­so­di­ni­mą, nes pa­žeis­tos smul­kio­sios siur­bia­mo­sios šak­ne­lės sun­kiai atau­ga.

 

Iš­ka­sę pir­mą­jį bi­jū­nų ke­rą, ap­žiū­rė­ki­te ar pa­grin­di­nės šak­nys ap­au­gu­sios smul­kio­mis šak­ne­lė­mis. Jei­gu taip, pa­lan­kiau­sias so­di­ni­mo lai­kas jau pra­ėjęs.

 

Bi­jū­nai ge­rai įsi­šak­ny­ja per 6 sa­vai­tes.

 

       

                       ‘Mandaleen’

 

 

Kaip pa­ruošti sod­me­nis

 

Gė­ly­nuo­se so­di­na­mi 3-4 pum­pu­rus tu­rin­tys sod­me­nys, ku­rių šak­nų il­gis pa­trum­pi­na­mas iki 10-15 cm. To­kio il­gio šak­nį tu­ri tu­rė­ti kiek­vie­nas pum­pu­ras, ki­taip jis ne­si­vys­to. Mažes­ni, 1-2 pum­pu­rus tu­rin­tys sod­me­nys dar pa­au­gi­na­mi. Bi­jū­nų ži­no­vai tei­gia, kad smul­kiau­si sod­me­nys yra la­bai gy­vy­bin­gi, ta­čiau jų vys­ty­ma­sis iki nor­ma­laus žy­dė­ji­mo 1-2 me­tais il­ges­nis ne­gu 3-4 pum­pu­rus tu­rin­čių sod­me­nų.

 

Nu­pjau­na­ma ant­že­mi­nė da­lis, pa­lie­kant 10-15 cm il­gio sta­ga­rė­lius. Ke­ras ap­ka­sa­mas, po to kas­tu­vu ar šakė­mis iš­ke­lia­mas, ypač sau­gant prie stie­bų esan­čius au­gi­mo pum­pu­rus ar ap­link juos besi­for­muo­jan­čias šak­ne­les. Ke­ras pa­sta­to­mas ant tvir­to pa­ma­to, kad bū­tų pa­to­giau jį iš­da­ly­ti. Ga­li­ma šiek tiek (2-4 val.) ke­rą pa­vy­tin­ti pa­vė­sy­je. Me­di­niu pleištu ke­ras at­sar­giai su­skal­do­mas į ke­le­tą stam­bių da­lių.

 

Jei per­so­din­si­te vi­sai ne­skal­dy­tą ke­rą, pir­mai­siais me­tais jis gau­siai žy­dės, ta­čiau po 2 ar­ba 3 me­tų ga­li ir ne­be­žy­dė­ti, nes kuo mažiau išda­lytas ke­ras, tuo ma­žes­nė jo re­ge­ne­ra­ci­nė ga­lia. Bi­jū­nų ke­ro šak­nys yra tri­jų ti­pų. Pa­čios veik­liau­sios ir gy­vy­biš­kai la­bai svar­bios yra smul­kiosios vie­na­me­tės siur­bia­mo­sios šak­ne­lės, ku­rios ap­au­ga sto­rą­sias šak­nis. To­kių ne­skai­dy­ta­me ke­re iš­au­ga ne­daug ir au­ga­lo gy­vy­bi­nės ga­lios grei­tai nusilps­ta. To­dėl stam­biau­sias dal­muo tu­ri tu­rė­ti ne dau­giau kaip 5 au­gi­mo pum­pu­rus, o kiek­vie­nas pum­pu­ras nors vie­ną sto­rą­ją šak­nį, pa­trum­pin­tą iki 10-15 cm.

 

Iš­ban­dy­tas bū­das – bi­jū­nų sod­me­nis ap­vel­ti mo­lio ty­rė­je. Tirš­tos grie­ti­nės kon­sis­ten­ci­jos ty­rė­je ga­li­ma iš­mai­šy­ti džio­vin­to mėš­lo, mi­ne­ra­li­nių trą­šų, ku­rio­se yra daug fos­fo­ro, pe­le­nų, ka­lio per­man­ga­na­to ar ki­tų fun­gi­ci­dų, o esant ga­li­my­bei – ir įsi­šak­ni­ji­mą ska­ti­nan­čių au­gi­mo sti­mu­lia­to­rių. Ty­re ap­vel­tus sod­me­nis rei­kė­tų ap­džio­vin­ti.

 

So­di­ni­mo gy­lis

 

Per sek­liai pa­so­din­ti au­ga­lai jau pir­mą­ją žie­mą šal­čių ar šal­nų ga­li bū­ti iš­vers­ti iš že­mės. Per gi­liai pa­so­din­ti bi­jū­nai ga­li ne­žy­dė­ti. Sun­kes­nė­je že­mė­je vir­šu­ti­niai bi­jū­nų pum­pu­rai už­že­ria­mi 3-5 cm že­mės sluoks­niu, o leng­ves­nė­je – 5-7 cm. Sto­ro­sios šak­nys tu­ri gul­ti ant že­mės kau­bu­rė­lio. Že­mę rei­kia ge­rai ap­spaus­ti, kad ne­lik­tų oro ert­mių. Po ke­le­rių me­tų au­ga­lus rei­kia ap­kaup­ti, ypač jei ke­ras iš­ki­lęs į dir­vos pa­vir­šių. Pa­tar­ti­na api­pil­ti ge­ru kom­pos­tu.

 

Pir­mą­jį ru­de­nį po so­di­ni­mo pra­var­tu au­ga­lus mul­čiuo­ti, o pa­va­sa­rį mul­čią at­sar­giai nu­žer­ti. Il­ga­me­čiuo­se plo­tuo­se bi­jū­nai mul­čiuo­ja­mi tik ta­da, jei­gu ke­rai iš­ky­la virš dir­vos pa­vir­šiaus.

            

‘Ama -No- Sode’                                                                  ‘Sword Dance’

Kas­me­ti­nė prie­žiū­ra

 

Prie­mo­lio ar la­bai ge­rai su­kul­tū­rin­to­se dir­vo­se au­gan­čius bi­jū­nus pa­kan­ka pa­tręš­ti 2 kar­tus, leng­vo­se že­mė­se rei­kia tręš­ti 3-4 kar­tus per me­tus. Pir­ma­jam pa­va­sa­ri­niam trę­ši­mui la­bai tin­ka kar­ba­mi­das, ge­riau­sia pa­lais­tyti 0,25-0,4 proc. skie­di­niu. Tin­ka įvai­rios kom­plek­si­nės trą­šos, ku­rio­se azo­to yra 20-25 proc., mėš­lo sru­tos. Leng­vo­se dir­vo­se pa­kar­to­ti­nai tręš­ti rei­kia bu­to­ni­za­ci­jos tarps­niu. Nu­žy­dė­ję bi­jū­nai trę­šia­mi fos­fo­ro ir ka­lio trą­šo­mis: la­bai tin­ka su­per­fos­fa­to ir ka­lio sul­fa­to mišinys, san­ty­kiu 2:1. Ka­lio trą­šas ga­li pa­keis­ti pe­le­nai, be to, jie dez­in­fe­kuo­ja ir dir­vos pa­vir­šių. Pas­ku­ti­nį kar­tą bi­jū­nai trę­šia­mi rug­sė­jo vi­du­ry­je, kai ima aug­ti siur­bia­mo­sios šak­ne­lės. Dar kartą trę­šia­ma fos­fo­ro, ka­lio kom­plek­si­nė­mis trą­šo­mis, ku­rio­se azo­to kie­kis ne­vir­ši­ja 10 proc. Pas­ku­ti­nio trę­ši­mo me­tu ke­rus ga­li­ma api­ber­ti krei­da, kiau­ši­nių lukš­tais, ret­sy­kiais do­lo­mit­mil­čiais, nes šiems au­ga­lams rei­kia daug kal­cio. Jo trūks­tant, pra­žys­ta ne vi­si pum­pu­rai, stie­bai ties jais plo­nė­ja ir nu­links­ta.

 

Bi­jū­nams rei­kia daug van­dens, ypač gau­siai juos rei­kia lais­ty­ti, kai in­ten­sy­viai au­ga la­pi­ja ir žied­pum­pu­riai.

               

 

Žie­dų sky­ni­mas

 

Jei no­ri­te, kad pa­grin­di­nis žie­das iš­aug­tų di­de­lis ir gra­žus, šo­ni­nius pum­pu­rus rei­kia išska­by­ti, ypač jei žie­dai au­gi­na­mi sky­ni­mui. Žalos ke­rui ne­pa­da­ro­ma, jei­gu išski­na­ma maždaug 1/3 da­lis žie­dų su vie­nu la­pu, t.y. pa­lie­kant 2 apa­ti­nius la­pus. Nu­žy­dė­ju­sius žied­la­pius bū­ti­na pa­ša­lin­ti, nes nu­kri­tę ant la­pų jie pla­ti­na pil­ką­jį pe­lė­sį.

 

Ne­sku­bė­ki­te nu­pjau­ti stie­bų ru­de­nį, ne­bent la­pai smar­kiai pažeis­ti li­gų. Pjau­nant pa­li­ki­te 1 cm il­gio sta­ga­rė­lį, kad li­gų už­kra­tas ne­pa­tek­tų į šak­ny­ną. Sau­gant bi­jū­nus nuo li­gų, pa­va­sa­rį su­la­po­ju­sius rei­kia ge­rai nu­purkšti bor­do skie­di­niu ar ki­tais la­pų li­gas stab­dan­čiais fun­gi­ci­dais. Purš­ki­mus rei­kia pa­kar­to­ti po žy­dė­ji­mo, kad la­pi­ja il­giau iš­lik­tų vais­ki ir gy­vy­bin­ga. Jei­gu yra pa­lan­kūs li­goms plis­ti orai (karš­tis ir drėg­mė ar­ba vė­sa ir drėg­mė), bi­jū­nai purš­kia­mi fun­gi­ci­dais ke­lis kar­tus per se­zo­ną.

 

Dau­ge­lio pri­pa­žin­ta, kad iki žy­dė­ji­mo tin­ka­miau­si fun­gi­ci­dai yra va­rio ok­sich­lo­ri­das (0,6-0,7 proc.) ir bor­do skie­di­nys (1-2 proc.). Ki­tų fun­gi­ci­dų kon­cen­tra­ci­jos tu­rė­tų bū­ti ma­žes­nės (0,2-0,3 proc.).

 

Pa­ti pa­vo­jin­giau­sia bi­jū­nų li­ga – fu­za­rio­zė, ku­ri daž­niau­siai plin­ta karš­tą drėg­ną va­sa­rą. Fu­za­rio­ze dažniau su­ser­ga už­mirks­tan­čiuo­se plo­tuo­se, rūgš­čio­se su­puo­lu­sio­se dir­vo­se au­gan­tys bi­jū­nai. Pa­grin­di­nis šią li­gą ska­ti­nan­tis veiks­nys – per­trę­ši­mas azo­to trą­šo­mis.

 

Pa­tar­ti­na bi­jū­nus ko­kį kar­tą per me­tus pa­lais­ty­ti pe­le­nų skie­di­niu (1 l pe­le­nų 10 l van­dens). Jie nu­šar­mi­na dir­vą ir di­di­na au­ga­lų at­spa­ru­mą.

                       

‘Tomas Waar’                                                                      ‘Bartzella’